Kaip manote, kas geriau: (1) ar kad įmonėje būtų darbų saugą reglamentuojančios taisyklės (dokumentas), bet apie jas nelabai kas žinotų arba jų nesuprastų; (2) ar kad įmonėje tokių taisyklių (dokumento) nebūtų, bet visi žinotų, kaip saugiai dirbti ir suprastų, kad saugiai dirbti reikia?

Kokią problemą turime?

Sutikime, kad tam tikruose verslo sektoriuose užduotis Nr. 1 – išvengti nelaimingų atsitikimų darbe (na, bent jau turėtų taip būti). Tokių įmonių šūkis galėtų skambėti maždaug taip: „Pirma darbų sauga ir tik paskui darbas“.

Įdomu tai, kad iš Valstybinės darbo inspekcijos atlikto tyrimo paaiškėjo, jog dažniausias pažeidimas darbuotojų sveikatos ir saugos srityje yra susijęs su darbuotojų ir darbdavių žinių patikrinimu. Pasak inspekcijos, tarp darbdavių vyrauja tendencija, kad darbuotojams užtenka tų saugos ir sveikatos žinių, kurios suteikiamos instruktavimo metu. Todėl jie vėliau pakartotinai nemokomi, o taisyklės ar jų nauda nepaaiškinami.

Manau, toks „atradimas“ yra labai geras atspirties taškas siekiant sėkmingai įgyvendinti nelaimingų atsitikimų darbe prevenciją ir norint, kad tuomet, jei vis dėlto įvyksta nelaimingas atsitikimas darbe, įmonių vadovams ir už saugą atsakingiems asmenims nekiltų atsakomybė už darbų saugos pažeidimus. Mano teisinė patirtis rodo, kad dažnu atveju siekiama susitvarkyti teisinius dokumentus (vidines tvarkas, taisykles ir pan.), kad tik viskas „atrodytų gerai“. Tačiau pamirštama, kad ne taisyklės, o tai, jog darbuotojai apie jas sužino ir jas įsisąmonina tikrąja šių žodžių prasme, yra svarbiausias momentas darbų saugoje. Turėti dokumentus, kurie reglamentuoja darbų saugą ir nustato atitinkamus veiksmus „kaip dirbti saugiai“, yra pirmas, tačiau tikriausiai ne pats reikšmingiausias žingsnis.

Tokią išvadą iliustruoja pačioje pradžioje pateiktas klausimas. Manau, visi atsakysime, kad antras variantas geresnis. Mano pagrindinė mintis – jei turite dokumentą, bet jo niekas nežino, neskaito (o gal jį perskaitė tik vieną kartą) ar jo nesupranta, darbų saugos padėtis Jūsų įmonėje tikrai rizikinga.

Žinoma, kai nagrinėjamos bylos dėl asmenų kaltės, įvykus nelaimingam atsitikimui, tyrimo metu visuomet surenkami įrodymai apie įmonėje esančias taisykles ir darbuotojų supažindinimą su jomis. Kita vertus,  teismai neapsiriboja tyrimu, kad „dokumentai egzistuoja“. Aiškinamasi, ar tų taisyklių turinys tikrai kalba apie saugą konkrečioje situacijoje, ar jas buvo įmanoma įgyvendinti, ar darbdavio kontrolė (įskaitant ir priminimą apie egzistuojančias taisykles) buvo pakankama.

Kultūra

Iš patirties galiu pasakyti, kad pirmiausiai reikia pradėti mąstyti ir veikti pagal pirmiau minėtą šūkį „Pirma darbų sauga ir tik paskui darbas“. Tai turi atsispindėti visur – vadovų ir personalo elgesyje, mokymuose, įmonės prioritetuose ir net kolegų bendravime. Reikia formuoti tokią darbo kultūrą, kad dirbti nesaugiai ir vengti laikytis taisyklių būtų gėda, kaip, pavyzdžiui, ir vairuoti išgėrus.

Per vienus mokymus su personalo vadovais diskutavome, kokiomis priemonėmis to siekti. Vienas iš pasiūlymų buvo darbų saugos taisykles įrašyti garso formatu ir leisti įmonėje (ceche) kas kelias valandas, kad darbuotojai vos ne mintinai jas išmoktų. Kitas pasiūlymas buvo sukurti filmuką, vaizduojantį, kaip ir kada darbų saugos priemonės turi būti naudojamos ir kas nutinka jų nenaudojant (rekomenduotina pateikti įsimenančius ar net šokiruojančius pavyzdžius). Žinoma, tą galima padaryti ir tradiciškesniais būdais: organizuoti pasikartojančius mokymus ar instruktažus. Faktas, kad tą reikia daryti nuolat – mokyti ir kartoti.

Nuolatinis ir tęstinis mokymas, taisyklių kartojimas, saugios darbo kultūros kūrimas tikriausiai būtų veiksmingiausias faktorius, apsaugantis nuo nelaimingų atsitikimų ir padedantis jų maksimaliai išvengti. Tada tikrai liktų tik atsitiktinumai, kurių išvengti kartais tiesiog neįmanoma.

Kontrolė

Taisyklės nieko vertos, jei niekas nekontroliuoja, kaip jų laikomasi. Tokia kontrolė turi būti jaučiama: turi būti imamasi realių priemonių, kad žmonės arba bijotų patikrinimo, kaip jie dirba, arba būtų suinteresuoti laikytis darbų saugos taisyklių(jeigu jų pačių sveikata ir gyvybė, šeimos gerovė yra nepakankami motyvai), pvz., skirti piniginius priedus. Netolerancija darbų saugos pažeidimams įmonėje turi būti akivaizdi ir visiems viešai žinoma.

Dokumentai

Tik prašyčiau nekepti dokumentų „copy – paste“ būdu. Jeigu taisyklės (procesas) tinka dirbant su vieno tipo staklėmis, tai nereiškia, kad jos tiks dirbti ir su kitomis. Nebūna idealiai sutampančių situacijų nei ceche, nei statybų aikštelėje. Taip, tam tikri procesai yra standartizuoti, juos galima panaudoti, tačiau net ir tokius procesus būtina ir netgi privaloma pritaikyti konkrečiai darbo vietai (pvz., kasybos, gamybos ar statybos aikštelei). Reikėtų apgalvotai pritaikyti taisykles konkrečiai situacijai, objektui ar darbams.

Kitas svarbus aspektas – dokumente nustatyta taisyklė (veiksmas), susijusi su darbų sauga, turi būti suprantama (t. y. turi būti aišku, kaip ją taikyti) ir įgyvendinama (darbo vietoje turi būti faktinės sąlygos jai įgyvendinti). Susiduriu su situacijomis, kai dokumentuose būna aprašytas veiksmas ir nurodoma, kad „turi būti naudojamos kolektyvinės ir individualios saugos priemonės“. Tikriausiai galėtume padiskutuoti, kas kaip supranta tokią normą. Tačiau darbuotojui, kuris eina dirbti ir atlikti konkretaus veiksmo, mano manymu, toks tekstas visai neaiškus. Kam tokia taisyklė, kuri nieko nepasako?

Taip pat reikėtų vengti taisyklėse nurodyti saugos priemones, kuriomis darbuotojas darbo vietoje faktiškai negalės pasinaudoti, pvz. nurodyta dirbti su kopėčiomis, o tų kopėčių nėra kaip pastatyti, nes per mažai vietos ir pan. Beje, teisme nagrinėjant nelaimingų atsitikimų bylas šis klausimas būna labai aktualus.

Galiausiai, jeigu taisyklėse neįmanoma aptarti visų galimų saugos priemonių ar atsiranda nestandartinių situacijų, pasirūpinkite, kad darbuotojai būtų tinkamai ir aiškiai instruktuoti. Tik nemanykite, kad darbuotojai patys viską žino ir išmano, nes taip tikrai nėra.

Juk tikrai dauguma mūsų įsivaizduoja, kas gali nutikti, jeigu dirbama vadovaujantis principu „Pirmiau darbas, o tik paskui darbų sauga“.