Nors ši tema gal net ir pabodo, tačiau pastaruoju metu neįmanoma apie tai nekalbėti. Darbdaviai sprendžia galvosūkius, ką daryti su komandiruotėmis, iš jų ar iš asmeninių kelionių grįžusiais darbuotojais.

Kaip visuomet, jei visa tai vyksta bendru sutarimu ir požiūriai į galimą grėsmę sutampa, problemų darbe nelabai ir kyla. Galima pasidžiaugti, kad tiek darbdaviai, tiek darbuotojai reaguoja labai brandžiai ir imasi prevencinių priemonių – komandiruotės ribojamos, dirbama iš namų, pasijutus blogai prašoma neiti į darbą ir pan. Tačiau, ką daryti, kai darbuotojo darbas gali būti atliekamas tik biure (pvz., biuro administratorės) arba gamykloje. Nors toks darbuotojas yra grįžęs iš koronaviruso „židinio“, pagal savo darbo funkcijas jis negali dirbti iš namų.

Vienas variantas, darbuotojui pasiimti nedarbingumo pažymėjimą pagal Visuomenės sveikatos centro rekomendaciją. Tokie pažymėjimai šios dienos duomenimis išduodami 14-ai dienų.

Ką daryti, jeigu toks nedarbingumo pažymėjimas vis dėlto nebūtų suteiktas arba pasibaigia 14 dienų, o kolegos vis tiek sako „gal tu geriau į darbą neik, mes bijome“? Iš vienos pusės, darbdavys neturi pagrindo neleisti darbuotojui dirbti, iš kitos pusės – jis negali neatsižvelgti ir į kitų darbuotojų interesus ar baimes.

Žinoma, kalbėtis su darbuotojais, prašyti specialistų paaiškinti jiems situaciją ir prevencines priemones yra viena iš darbdavio turimų galimybių, kad darbuotojai be pagrindo nepultų į paniką ir neignoruotų kolegos. Tačiau galbūt ir pats darbdavys nenori, kad toks žmogus per daug greitai grįžtų į darbą. Kokie gi variantai?

  1. Laikinai darbuotojui skirti kitas darbo funkcijas, kurias darbuotojas galėtų atlikti iš namų.
  2. „Priversti“ darbuotoją panaudoti kasmetines atostogas.
  3. „Priversti“ darbuotoją pasiimti nemokamų atostogų.

Visiems nurodytiems variantams bet kuriuo atveju reikalingas paties darbuotojo bendradarbiavimas ar net sutikimas. Ką daryti, jeigu darbuotojas nesutinka? Kas gi norės imti nemokamas atostogas ar naudoti kasmetines atostogas ir sėdėti namie? Tada reikėtų pagalvoti apie tokias išeitis:

  1. Darbuotojui skelbti prastovą, nes darbdavys negali jam suteikti darbo sutartimi sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių, o, pavyzdžiui, darbuotojas nesutinka dirbti kito darbo.
  2. Leisti darbuotojui nedirbti ir likti namie, paliekant jam darbo užmokestį.

Kol kalbama apie vieną kitą darbuotoją, darbdaviai gali būti lankstesni, tačiau jei tokių žmonių rastųsi vis daugiau, ženkliai išaugtų ir darbdavių sąnaudos. Todėl esamos situacijos sprendimas labai priklauso nuo abiejų pusių (darbdavių ir darbuotojų) supratingumo ir netgi kūrybiškumo. Teisė šioje situacijoje, deja, atsakymų duoda mažai arba jie tiesiog tokie, kurie nelabai kam patiks.