Šventinio laikotarpio proga nusprendžiau parašyti ne apie problemas darbo teisėje, o apie tai, kas vyksta gerai. Kitaip tariant, laikas ne tik matyti vien problemas ar skųstis, kokie vieni ar kiti blogi, bet ir pasidžiaugti. Keletas minčių apie tai.
Sakyčiau, gyvename gerais laikais, kai įmonių vadovų ir personalų vadovų mintys ir kalbos koncentruojasi į darbuotojų darbo sąlygų gerinimą, naudų jiems suteikimą, darbuotojų išlaikymą, sveikų (ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai) darbo sąlygų sudarymą.
Dažniau kalbame ne apie tai, kaip atleisti darbo pareigų nevykdantį darbuotoją (to ir neskubama daryti), tačiau kaip su juo apie tai pasikalbėti ir esančią problemą išspręsti, kad įvyktų pokytis.
Dar smagiau, kad to pokyčio nematant, retai besiimama anksčiau gan populiarių priemonių priversti darbuotoją išeiti iš darbo savo noru arba surasti „priežastį“ jį atleisti. Tuo tarpu, labai dažnai naudojamas „tarpusavio susitarimo“ įrankis ir tas pasiteisina – išsiskiriama be didelių nuoskaudų, emocijų, suprantant, kad toliau kartu tiesiog ne pakeliui. Jau nekalbant apie tai, kad tokiu būdu išvengiama darbo ginčų.
Kitas tobulėjančių darbo santykių požymis – didėjantis darbuotojų ir darbdavių pasitikėjimas, nulemiantis vis lankstesnes darbo sąlygas, galimybę derinti asmeninį ir darbinį gyvenimą, ramesnes atostogas – be nuolatinių skambučių ir laiškų, nes jau tampa nebe „prestižas“ trukdyti darbuotoją atostogų metu. Darbas iš namų tapo tokiu natūraliu dalyku, kad gal nelabai ir pamename, kaip buvo be to. Sakysite, kad pandemija privertė? Na taip, sutinku. Bet koks gi skirtumas, kas privertė, svarbu tai yra gerai, o mes šiuo gėriu toliau naudojamės ir tai rodo pažangą.
Kai diskutuoji su žmonėmis apie Portugalijoje priimtą įstatymą dėl to, jog darbdaviams draudžiama po darbo valandų susisiekti su darbuotojais, smagu, kad pirma reakcija būna – o ar tam tikrai reikalingas įstatymas? Juk tai turėtų būti savaime suprantama, tai rodo aukštą darbo kultūros lygį ir pagarbą darbuotojui. Tuo tarpu susisiekimas su darbuotoju po darbo valandų, pats savaime, neturėtų būti blogis, o labiau neišvengiamas reikalingumas ir to turėtume siekti patys, neverčiami įstatymo. Net neabejoju, kad Lietuvoje tą įmanoma pasiekti, nes jau link to judame.
Ir nesistenkite manęs įtikinti, kad vis tiek darbo santykiuose Lietuvoje yra problemų. Aš tą žinau, su tuo susiduriu beveik kiekvieną dieną, nes toks mano darbas. Tačiau šiandien norėjau pasidalinti apie tai, kas pasikeitė per paskutinius 10-15 metų ir koks tas pokytis pozityvus.
Linkiu visiems ramių ir pozityvių artėjančių švenčių! 🙂
Straipsnio nuotrauka iš www.pexels.com.