Jeigu paklausčiau, ar esate kada susidūrę su situacija, kai darbuotojo paprašius pasiaiškinti dėl darbo pareigų pažeidimo arba įteikus jam įspėjimą dėl atleidimo iš darbo, tą pačią arba sekančią dieną jis „staiga“ suserga. Manau, kad didžioji dauguma atsakytų, jog taip.
Pripažinsiu, kad nėra lengva rašyti šia tema, kadangi žmonių liga (nelaimė) iš tiesų susijusi su socialine apsauga, socialine gerove bei kitais jautriais žmogaus gyvenimo aspektais, ir neneigiu, kad sergantis žmogus turi būti saugomas. Tą ir siekia užtikrinti įstatymai, įskaitant ir Darbo kodeksą. Bet šiuo atveju kalbu apie piktybinius atvejus, į kuriuos nekreipti dėmesio tikrai negalime, ir deja, jie nėra pavieniai.
Iš vienos pusės, darbdaviui nebūtų gal ir didelė problema, kadangi už darbuotojo nedarbingumą moka valstybė (čia atrodytų valstybė turėtų būti suinteresuota tokiais pseudo sergančiaisiais), o darbdavys moka tik už pirmas dienas. Tačiau darbdaviams tokie „ligoniai“ sukelia kitokių prievolių, kurie gali pavirsti į finansinius netekimus, o darbuotojai dažnai tuo nesąžiningai naudojasi.
Pastaruoju metu praktikoje teko susidurti su atvejais, kai asmuo gavęs įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, jau po kelių valandų deklaruoja, kad jis serga ir gauna nedarbingumo pažymą (nors prieš tai buvo visiškai sveikas). Ir deja, ne kelioms dienoms, savaitei ar dviem, o keliems mėnesiams ir beveik metams! Nesiginčiju, kad įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą gali sukelti šoką ar stresą (nors retai tai būna labai jau netikėti atvejai). Bet staiga (kažkaip keistai iš karto po įspėjimo įteikimo) „susirgti“ daugiau nei pusei metų, čia jau kyla, kaip mes, teisininkai, mėgstame sakyti, pagrįstų įtarimų, ar tai tikrai yra tiesa.
Jei kalbėtume apie tai, kokia našta dėl to tenka darbdaviui, tai paskaičiuokime, kiek per pvz. pusę metų toks pseudo ligonis papildomai sukaupia kasmetinių atostogų, už kurias vėliau darbdavys, jau atleidžiant iš darbo, turi išmokėti kompensaciją.
Yra ir tokių atvejų, kad įmonėse galiojančios kolektyvinės sutartys numato atleidžiamiems darbuotojams didesnę išeitinę kompensaciją nei Darbo kodeksas ir susieja ją su darbuotojo darbo stažu įmonėje. Kol galioja darbo sutartis, stažas kaupiasi. Todėl simuliuojama liga leidžia darbuotojams „peršokti“ tą stažo ribą, nuo kurios skaičiuojasi jau didesnė išeitinė išmoka ir atleidimo metu gauti daugiau. Tas pats realiai vyksta ir su darbuotojais atleidžiamais pagal Darbo kodekso 57 str., kurie dar neišdirbę metų ir gavę įspėjimą suserga, kad „peršoktų“ metų ribą ir vietoj pusės mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos, gautų dviejų mėnesių išeitinę išmoką.
Tai tik keletas pavyzdžių, parodančių neigiamas pasekmes darbdaviui, kai darbuotojas simuliuoja ligą. Turbūt rastume jų ir daugiau.
Vis dėlto, problema yra tame, jog net jeigu Jūs įtariate, kad darbuotojas „simuliuoja“ ligą (ar net žinote, kad taip iš tikrųjų ir yra), darbdaviui rankos yra, sakyčiau, surištos. Mano praktikoje, vienas (ir deja tikriausiai vienintelis) šios situacijos sprendimo būdų, ką daro darbdaviai, tai kreipiasi į Sodrą, informuodami apie tokį atvejį, kad Sodra „ligonį“ patikrintų. Bet esu girdėjusi tik dvi „sėkmės“ istorijas, kai po tokio patikrinimo darbuotojui nedarbingumo pažymėjimas buvo panaikintas (tokiomis istorijomis pasidalino klientai).
Deja, darbdavys jokiais būdais negali sekti darbuotojo, siekdamas įrodyti, kad darbuotojas simuliuoja ligą. Tokia aplinkybe sudėtinga būtų remtis pvz. teisme, jeigu darbdavys surizikuotų atleisti tokį darbuotoją tariamos ligos laikotarpiu ar neišmokėti kompensacijos už tariamos ligos metu sukauptas kasmetines atostogas. Ir tai tokia rizika yra per didelė, žinant, kokią kainą darbdaviams tenka mokėti, jeigu laiku neatsiskaito su atleidžiamais darbuotojais.
Neabejoju, pas kažką galvoje skamba mintis, kas čia tokio, na išmokėjo 4000-5000 Eur daugiau, tai atleidžiamas žmogus bent pragyventi galės. Žinoma, tikriausiai galima galvoti ir taip. Bet pasakysiu tai, ką man sako tokioje situacijoje atsidūrę darbdaviai: kodėl aš turiu nesąžiningam žmogui nepelnytai mokėti daugiau, jeigu galėčiau tuos pinigus skirti liekančių, gerai ir sąžiningai dirbančių žmonių labui (galbūt pagerinti sąlygas ar padidinti algas, o gal išmokėti priedus, kad ir nedidelius). Skamba teisingai, taip?