Atleidžiant darbuotoją iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės (Darbo kodekso 57 str.), yra nustatyti darbuotojo įspėjimo terminai, kurie priklauso ir nuo atitinkamiems darbuotojams taikomų papildomų garantijų, ir nuo laiko, kiek darbuotojas išdirbto pas darbdavį (trumpiau nei vienerius metus ar vienerius metus ir daugiau). Kaip visada, iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas aišku ir paprasta. Taigi, kur galima suklysti ir į ką reikėtų atkreipti dėmesį?

Aptarkime tokią situaciją.

Dėl darbuotojo perteklinės funkcijos Jūs nusprendžiate jį atleisti ir apie tai įspėjate prieš 1 mėn. Nepasibaigus įspėjimo terminui „atsiranda“ aplinkybės (įspėjimo įteikimo metu jų nebuvo), dėl kurių įspėjimo terminas darbuotojui turi būti dvigubinamas arba trigubinamas.

Pavyzdžiui, darbuotojas po įspėjimo įteikimo, bet įspėjimo terminui dar nepasibaigus, perkopia amžių, kai jam iki senatvės pensijos lieka mažiau nei 5 metai. Įspėjimo terminas jau nustatytas ir įspėjimas jau įteiktas, atleidimo datą nurodant – po vieno mėnesio.

Klausimas, ar įspėjimo terminas turi būti dvigubinamas, kai paaiškėja naujos aplinkybės, suteikiančios pagrindą papildomoms darbuotojo garantijoms taikyti?

Kai konkretaus atsakymo Darbo kodekse nepavyksta rasti (o jo šiuo atveju nėra), reikia atsižvelgti į teismų praktiką bei teisės taikymo ir aiškinimo principus.

Pirmiausia, matyt, reikėtų pradėti nuo esminio momento, kam yra skirtas įspėjimo terminas ir koks šio termino tikslas. Kasacinis teismas, aiškindamas įspėjimo apie būsimą atleidimą tikslą ir paskirtį (pagal anksčiau galiojusį Darbo kodeksą), yra nurodęs, kad įspėjimo terminas, kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo nesant jo kaltės, yra viena darbuotojo teisių į darbą apsaugos garantijų, skirta informuoti darbuotoją dėl jo tolesnės padėties darbovietėje, apsaugoti darbuotoją nuo neigiamų padarinių netikėtai nutraukus darbo sutartį ir sudaryti galimybę susirasti kitą darbą. Nederėtų pamiršti ir to, jog įspėjimo termino metu darbdaviui taip pat gali atsirasti tam tikros papildomos pareigos, tokios kaip pvz. pareiga siūlyti laisvas darbo vietas įspėtam darbuotojui (ne visais Darbo kodekso 57 str. numatytais atvejais).

Antra, galbūt iš pirmo žvilgsnio nagrinėjamu atveju ir nesinorėtų įspėjimo terminą padvigubinti (na vis dėlto, tai papildoma „našta“ darbdaviui), tačiau, kalbant apie įspėjimo termino trukmę darbuotojams, kuriems yra nedaug likę iki įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus, svarbus aspektas ne tik kokiame „statuse“ tokie darbuotojai išleidžiami į darbo rinką (todėl jiems ir reikalinga papildoma apsauga), tačiau  ir kokias garantijas jie praranda, jeigu nėra taikomas ilgesnis įspėjimo terminas (pvz. teisę pretenduoti į laisvą darbo vietą pas esamą darbdavį – gal per mėnesį laisvos darbo vietos neatsiras, bet per 2 mėnesius, gali atsirasti).

Yra, beje, ir nuomonė (dažniausiai teisininkų, atstovaujančių darbdavius), jog įspėjimo termino trukmė nustatoma pagal aplinkybes, egzistuojančias įspėjimo įteikimo metu ir nekeičiama, nepriklausomai nuo naujai paaiškėjusių aplinkybių, turinčių įtakos įspėjimo termino nustatymui. Kol nėra teismų praktikos, šis klausimas, matyt, liks diskusijų objektu.

Rekomendacija: prieš teikiant įspėjimą, siūlyčiau iš anksto įsivertinti, ar objektyviai įmanoma numatyti, jog įspėjimo laikotarpiu gali atsirasti priežastys, nulemiančios papildomų garantijų darbuotojui taikymą ir įspėjimo terminą nustatyti įvertinus visas šias aplinkybes (t. y. net ir tas, kurios neabejotinai atsiras po įspėjimo termino įteikimo).