Sausio mėnesį priimta dar viena verta dėmesio kasacinio teismo nutartis, formuojanti teisminę praktiką santykiuose tarp vadovų ir juos į darbą priimančių įmonės valdymo organų (akcininkų ar valdybos narių). Labai plačiai apie byloje nagrinėtus teisinius klausimus nerašysiu (o jų buvo ne vienas), bet pasidalinsiu viena įžvaga, kuo reikšminga ši byla bendrovėms, jų akcininkams (valdybos nariams) ir vadovams ir iš kokių svetimų klaidų būtų galima pasimokinti.

Byloje nagrinėtas klausimas, kai bendrovė priėmė vadovą į darbą, nustatė jam mokėtiną darbo užmokestį ir įgaliojo konkretų valdybos narį pasirašyti darbo sutartį su vadovu. Sudarant darbo sutartį su vadovu, papildomai buvo įtrauktos kitos darbo sąlygos, kurios nebuvo aptartos valdybos sprendime, tokios kaip mokestis už automobilį, kuro limitas, nustatyta, kad vadovas turi būti įspėtas apie atleidimą, taikant atitinkamą darbo kodekso straipsnį, kuris nustato įspėjimo terminus.

Vadovai, kaip žinia, į darbą priimami akcininkų (arba valdybos) sprendimu. Ilgą laiką vyravo praktika, kad tokie sprendimai apsiribodavo nurodant, koks asmuo priimamas į darbą vadovo pareigoms, koks darbo užmokestis jam nustatomas ir koks asmuo įgaliojamas pasirašyti darbo sutartį su vadovu.

Vis dėlto, nagrinėta byla atskleidžia kelis esminius dalykus:

  • Valdybos sprendime turėtų būti numatytos visos esminės vadovo darbo sutarties sąlygos. Būtent valdyba (arba jeigu jos nėra akcininkai) renka ir atšaukia bendrovės vadovą, nustato jo atlyginimą, kitas darbo sutarties sąlygas, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas. Valdybos sprendimas negali apsiriboti tik vadovo atlyginimo nustatymu, labai svarbu aiškiai nustatyti ir valdybos sprendime aptarti kitas vadovo darbo sąlyga, tokias kaip nuosavo automobilio naudojimas, kompensacijos, papildomos premijos, atleidimo tvarka (įspėjimas, atsiskaitymas, jeigu dėl to iš tiesų yra susitarta) ir pan.;
  • Nerekomenduojama naudoti standartinės Vyriausybės patvirtintos darbo sutarties formos – darbo sutartį su vadovu reikėtų individualizuoti. Arba, jeigu tokia Vyriausybės patvirtinta forma naudojama, reikia šalinti iš teksto tas darbo sutarties sąlygas, kurios nebus taikomos vadovui. Pvz., jeigu standartinėje Vyriausybės patvirtintoje formoje yra numatyta, jog „įspėjimo terminai, kai ši sutartis gali būti nutraukta darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal darbo kodekso 57 straipsnį“, tačiau vadovui jokių įspėjimo terminų taikyti nenorite ir neketinate (o tai tikrai galima daryti), šios sąlygos darbo sutartyje neturėtų likti. Priešingu atveju, tokia sąlyga tampa privaloma šalims ir vadovas atleidimo metu privalėtų būti įspėtas. Jau ne kartą teismai yra pabrėžę, jog tai, kad darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne darbo kodekso, o specialiojo Akcinių bendrovių įstatymoo įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima galimybės bendrovei (darbdaviui) ir bendrovės vadovui (darbo santykių subjektui) susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, neprieštaraujančių galiojančiai teisei, arba atskirai aptarti tam tikrų sąlygų taikymo ypatumus.
  • Įgaliotas darbo sutartį pasirašyti asmuo turi turėti aiškius nurodymus (įgaliojimus) iš valdybos (ar akcininkų), kokios sąlygos turi būti perkeltos į darbo sutartį su vadovu. Jeigu įgaliotam asmeniui paliekama teisė dėl atitinkamų darbo sutarties su vadovu sąlygų nuspręsti savarankiškai, tai turėtų būti numatyta ir pačiame valdybos (akcininkų) sprendime.  
  • Dar daugiau, siekiant, kad į darbą priimamas asmuo (vadovas) turėtų aiškią ir pilną informaciją apie savo darbo sąlygas ir asmens, kuris, veikdamas įmonės vardu su juo įgaliotas pasirašyti darbo sutartį, įgaliojimus bei jų apimtį, vadovui turėtų būti pateiktas valdybos susirinkimo sprendimas ar protokolas. Tokiu atveju bendrovė vėliau galėtų išvengti sunkumų įrodinėjant, jog vadovas nežinojo apie tai, kad įgaliotas asmuo iš tiesų neturėjo įgaliojimų nustatyti tam tikrų darbo sąlygų (toks ginčas vyko aptariamoje byloje).

Visiems įprasta, kad bendrovės kasdienį darbą ir veiklą organizuoja įmonės vadovas, jis kitiems darbuotojams nustato darbo užmokestį, skiria automobilį, sprendžiam dėl kuro ar telefono kompensavimo ir kitų sąlygų, nes būtent vadovas yra darbdavys (darbdavio atstovas) kitų darbuotojų atžvilgiu. Tačiau reikia nepamiršti, kad darbdavio atstovas vadovo atžvilgiu yra valdyba arba akcininkų susirinkimas, todėl vadovo darbo sąlygas nustato ir veiklą kontroliuoja šie kompetentingi ir kolegialūs organai, o ne pats vadovas ar įgaliotas asmuo. Žinoma, kaip visada pridedant išlygą „išskyrus atvejus, jeigu nėra numatyta kitaip“.

Jeigu Jus domina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuria aptariama šioje įžvalgoje, ją galite rasti čia.