Šį kartą apie tai, jog kartais bylinėtis yra brangiau nei iš karto pralaimėti bylą. 

Smagu, kad jau galima atrasti bent vieną bylą, kurią Lietuvos Aukščiausiasis teismas, kaip teismų praktiką formuojanti institucija, išnagrinėjo taikydamas ir aiškindamas naująjį Darbo kodeksą.  Nors tas klausimas dar ne toks kertinis, į kurį pirmiausiai laukiame atsakymų, bet ir tai jau šis tas.

Šį kartą teismas išanalizavo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, kai darbo ginčas nagrinėjamas darbo ginčų komisijose. Nors, mano manymu, šį klausimą reguliuojanti darbo kodekso norma ganėtinai aiški, tačiau iki šiol vis iškildavo įvairių interpretacijų.

Taigi klausimas toks: ar gali darbo ginčų komisijoje bylą laimėjusi šalis prisiteisti bylinėjimosi išlaidas iš bylą pralaimėjusios šalies: (a) jei byla užsibaigia darbo ginčų komisijoje (t. y. teismui darbo ginčų komisijos sprendimas neskundžiamas); (b) jei byla persikelia į teismą, vienai iš šalių apskundus darbo ginčų komisijos sprendimą.

Štai į tokį klausimą ir atsakė Lietuvos Aukščiausias Teismas. Jo atsakymas: nepriklausomai nuo to, ar bylos nagrinėjimas pasibaigia darbo ginčų komisijoje, ar byla vėliau persikelia į teismą, jokios šalių bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, neatlyginamos.

Todėl net jei darbdavys, samdydamas teisininkus ir tinkamai apsigindamas nuo darbuotojo reikalavimų, laimi bylą prieš darbuotoją, tikėtina, kad darbdavys dėl tokios bylos patirs tik nuostolį, nes įstatymų leidėjas nenumatė galimybės (ką patvirtino ir aptariama byla) bylą laimėjusiai šaliai prisiteisti tokias išlaidas.