Ar patikėtumėte, jeigu pasakyčiau, kad komandiruotėje keliaujant galima užsidirbti daugiau nei komandiruotėje atliekant darbo funkcijas? Būtent toks įspūdis susidaro po Valstybinės darbo inspekcijos išaiškinimo, kuriame aptariamas kelionės laiko komandiruotėje apmokėjimas (kompensacija).

Savo išaiškinime Valstybinė darbo inspekcija (VDI) nurodė, kad už kelionės laiką, jeigu keliaujama po įprasto darbo laiko (ar poilsio, švenčių dienomis), reikia ne tik suteikti laisvą dieną ar prie atostogų pridėti poilsio dieną (kaip numatyta Darbo kodekso (DK) 107 str. 6 d.), bet ir už šį laiką mokėti darbo užmokestį. Iš tiesų sudėtinga ir nejauku ginčytis su valstybine institucijas, ypač dėl to, kad ta institucija turi teisę taikyti atitinkamas poveikio priemones už teisės aktų nesilaikymą. Vis dėlto, šiame straipsnyje noriu aptarti tuos argumentus, kurie pagrindžia priešingą nei VDI poziciją ir kuriais būtų galima vadovautis.

  • DK darbo užmokesčiu laiko atlyginimą už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Kitaip tariant, darbo užmokestis mokamas už darbo funkcijas ir jų atlikimą. Asmuo komandiruotėje keliaudamas (pvz., skrisdamas lėktuvu, laukdamas oro uoste) nedirba ir darbo funkcijų neatlieka (o jei dirba, čia jau ne šios temos klausimas), todėl už šį laiką darbo užmokestis jam nėra ir neturėtų būti mokamas.
  • Daug kas atkreipia dėmesį, kad pagal DK į darbo laiką įskaitomas kelionės iš darbovietės į darbdavio nurodytą darbo funkcijos laikino atlikimo vietą laikas. Iš principo tai atitinka kelionės laiką komandiruočių metu, todėl sakoma, jei tai darbo laikas, turi būti mokamas ir darbo užmokestis. Vis dėlto, ši nuostata nebūtinai reiškia, kad už tokį laiką turi būti mokamas toks pat darbo užmokestis, koks mokamas už darbo funkcijų atlikimo laiką. Pavyzdžiui, prastovos (DK 111 str.) laikas taip pat įskaitomas į darbo laiką, tačiau už prastovą yra kompensuojama DK nustatyta tvarka, o ne mokamas visas įprastas ar vidutinis darbo užmokestis.
  • Būtent DK nustato ir komandiruočių kelionių laiko išimtinį apmokėjimą, tiksliau kompensavimą. Kelionės laiko negali prilyginti darbo laikui, už kurį mokamas darbo užmokestis, tačiau negali ir pasakyti, jog darbuotojas visiškai laisvas nuo darbdavio. Todėl DK 107 str. 6 d. numatytas kompromisas – nemokėti darbo užmokesčio, nes tai ne darbo funkcijų atlikimo laikas, bet ir nepalikti darbuotojo „be nieko“.
  • DK 107 str. numatytos dvi esminės sąlygos: pirma, komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis, vadinasi, jis mokamas įprasta tvarka ir dydžiu; antra, DK nuostatose apie kelionės laiką komandiruotėje nenustatyta, kad už kelionės laiką komandiruotėje turi būti mokama. Numatyta tik tai, kad už jį turi būti kompensuojama poilsio laiku pirmą dieną po komandiruotės arba pridedant tokį laiką prie atostogų.
  • DK 107 str. neišskiria nei paprastų, nei vadovaujančių darbuotojų ir kompensavimas už kelionės laiką komandiruotėje nustatomas toks pat visiems be išimties. Todėl pagal VDI išaiškinimo logiką, nepaisant to, kad bendrovės vadovui už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ar švenčių dienomis nemokama, o vadovaujantiems darbuotojams apmokama viengubu tarifu, už jų kelionės laiką į komandiruotę ar iš jos, jei vykstama poilsio ar švenčių dienomis (ar po darbo valandų), turėtų būti mokamas darbo užmokestis ir papildomai kompensuojama poilsio laiku. Susidaro įdomi situacija: jeigu vadovai dirba viršvalandžius ar poilsio švenčių dienomis jie gauna mažiau, nei poilsio ar švenčių dienomis keliaudami. Keistai skamba, kai pasakai, kad kelionė nedirbant darbdaviui kainuoja brangiau nei darbo funkcijų atlikimas.

Kaip visada užbaigiant įžvalgas apie sąlyginai naujo DK reglamentavimo subtilybes, belieka pastebėti, kad tik ateitis ir teismų praktika parodys, kuri pozicija iš tiesų teisinga. Kurį variantą šiai diena pasirinksite Jūs, matyt, priklausys nuo to, kuria pozicija tikite labiau.