Trumpas, bet labai aktualus klausimas, kai vyksta ginčai dėl (ne)teisėto atleidimo iš darbo, ypatingai tais atvejais, jeigu darbuotojas nėra išdirbęs dviejų metų. Šis išaiškinimas ne tik įneša daugiau aiškumo į darbo santykius, tačiau ir gali padėti neilgai dirbančiam darbuotojui apsispręsti, ar verta bylinėtis su darbdaviu dėl atleidimo teisėtumo arba kokius reikalavimus ginčą nagrinėjančiam organui formuluoti savo prašyme.

Kai vyksta darbo ginčas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir ginčą nagrinėjantis organas pripažįsta, kad darbuotojas buvo atleistas neteisėtai, yra du galimi variantai:

  1. Grąžinti darbuotoją į darbą;
  2. Negrąžinti darbuotojo į darbą ir priteisti kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

Abiem atvejais darbuotojui yra priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.

Kai darbuotojas sprendžia ginti savo galimai pažeistas teises ar ne, natūralu, kad vienas iš kriterijų kurie yra įvertinami yra „kiek aš gausiu, jei laimėsiu“.

Panašiai ir darbdavys, atleisdamas darbuotoją ir svarstydamas, jog šis galbūt kreipsis į darbo ginčų komisiją dėl atleidimo teisėtumo, įvertina, kiek jam reikės sumokėti darbuotojui papildomai, jei bus pripažinta, jog darbdavys darbuotoją atleido neteisėtai.

Kasacinis teismas vienoje naujausių savo nutarčių konstatavo, jog Darbo kodekso 218 str. 4 d. nurodyta kompensacija priteisiama tik tam darbuotojui, kurio darbo santykių, pasibaigusių neteisėtu atleidimu iš darbo, trukmė yra ne mažesnė nei dveji metai. Kitaip tariant, darbuotojui, kurio darbo santykių, pasibaigusių neteisėtu atleidimu iš darbo, trukmė yra mažesnė nei dveji metai, kompensacija nepriteisiama, o darbuotojui, kurio darbo santykių trukmė yra treji metai, priteisiama vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Nėra jokio proporcingo kompensacijos apskaičiavimo ir priteisimo ne pilnai dvejus metus išdirbusiam darbuotojui arba išdirbusiam daugiau nei dvejus metus.

Tai reiškia, jog:

  1. Mažiau nei dvejus metus išdirbęs darbuotojas negaus jokios papildomos kompensacijos, todėl jam „labiau apsimoka“ prašytis grąžinamam į darbą;
  2. Darbdavys, galimai neteisėtai atleidęs mažiau nei dvejus metus dirbantį darbuotoją, rizikuoja „tik“ vidutiniu darbo užmokesčiu už priverstinės pravaikštos laiką. Svarbiausia tokiu atveju prašyti ginčą nagrinėjančio organo, jog darbuotojas nebūtų grąžinamas į darbą.

Išvada – nėra dviejų metų darbo, nėra ir komepsnacijos.

Jeigu Jus domina aptariama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, ją galite rasti čia.